Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

Darbą vėl keičia imitacija

Šiandien akivaizdžiai matome: kai už mūsų nugarų alsuoja slibinas, vardu Krizė, ieškoti išeičių ir priimti optimalius, situacijai adekvačius sprendimus, dažnai nepajėgia nei verslininkai, nei politikai. Vieni todėl, kad perdėm rūpinasi tik savo įmonės ar, geriausiu atveju, konkrečios pramonės šakos interesais, kiti deklaruoja besirūpinantys visos šalies interesais, todėl, siekdami sustabdyti kraujo bėgimą iš nosies deda ekonominį timpą ant verslo kaklo. Vežėjai kartu su statybininkais atsidūrė šių politinių, ekonominių, socialinių batalijų centre, nes didžia dalimi jų dėka šalies ekonomika anksčiau itin sparčiai kilo, o dabar tampa atpirkimo ožiais. Apie tai, kaip šitai galėjo atsitikti, ir kalbamės su asociacijos „Linava“ prezidentu Algimantu Kondrusevičiumi.

– Mūsų pokalbį ketinau pradėti nuo pašmaikštavimo, kad krizės visuomenę, kaip ir žiema kelininkus bei komunalininkus, visada užklumpa netikėtai, tačiau staiga toptelėjo – tai būtų žiauriai neteisinga: dar visai neseniai, visuotinės euforijos laikais, kai jau skelbėmės esą Baltijos tigrai, Jūsų pasisakymuose tiek regioniniuose vežėjų susirinkimuose, tiek Kongrese atviru tekstu sakyta – vyrai, žiūrėkit ką darot, krizė neišvengiamai ateis, jai rengtis reikia jau šiandien. Gal aš klystu, tačiau Jus, atrodo, išgirdo toli gražu ne visi...

Kai kas išgirdo, kai kas – ne. Vieni patikėjo, kitiems atrodė, jog mes tik gąsdiname. Treti, ką tik į vežėjų „cechą“ atėję verslininkai manė, jog rinkos senbuviai kėsinasi juos išstumti ir dar atkakliau siekė naujų sunkvežimių, kurie atneš didelį pelną... Tačiau man apmaudžiausia, kad mūsų nenorėjo girdėti nei politikai, nei transporto reikalus kuruojantys valdininkai, dabar Briuselio direktyvomis besivadovaujantys taip pat aklai, kaip jų pirmtakai nurodymais iš Maskvos. Man be galo apmaudu, jog laisvosios rinkos idėjomis jie įtikėjo taip pat patikimai, kaip jų pirmtakai planinio ūkio. Deja, kaip paaiškėjo, tai tos pačios lazdos du galai, du kraštutinumai, vienodai iškreipiantys ir deformuojantys bet kokios šalies, net ir ekonominiu požiūriu stipriausios, ekonomiką. Tada, kai mes pergalingai matavomės Baltijos tigrų kailį, niekas nė girdėti nenorėjo apie tai, jog kai kurių transporto šakų protegavimas, populistinis švaistymasis įvairiausiomis lengvatomis, to „gerumo“ kainą perkeliant kitiems, nevaldoma ir nekontroliuojama ekspeditorių veikla, niekuo nevaržomas naujų žaidėjų atėjimas į transporto rinką anksčiau ar vėliau sukels didelių problemų. Žinot, labai nenorėčiau atrodyti kaip ta odesiečių priežodžio žmona, gudri po viskam, tačiau apie tai, kas mūsų laukia, paties įvairiausio lygio susibūrimuose mes šnekame nuo pat „Linavos“ įsikūrimo. Prisipažinsiu, šiuo požiūriu esu pesimistas – šnekėsime dar labai ilgai, jei mūsų valdininkai ir toliau aklai vadovausis ne savo galva, ne savo protu, o vien tik direktyvomis „iš aukščiau“. Suprantu, daug kam tai labai patogi pozicija: pacitavai direktyvos numerį, ir pačiam nieko nei daryti, nei netgi galvoti nereikia, o bet kokia kritika tarsi vanduo nuo žąsies. Tik štai ta žąsis atsidūrė puode...

– ... tačiau šviesus jos atminimas gyvas. Pagaliau išsiris nauji žąsiukai ir mūsų valdininkai vėl turės išganingą gelbėjimosi ratą. Tiek to, jie neprapuls, o štai vežėjai... Jau pernai buvo pranešta apie 30 transporto įmonių bankrotą, tad šiemet, krizei vis gilėjant, tas skaičius, matyt, keleriopai išaugo?

Konkretūs skaičiai paaiškės balandžio mėnesį, o dabar spėlioti nenorėčiau, nes situacija keičiasi vos ne kiekvieną dieną. Ir baisiausia, jog nuo vežėjo dažnai niekas nepriklauso, juk jis yra sudėtingo ekonominio proceso dalis. Štai ir mūsų įmonė UAB „Transvelas“ – šiomis dienomis gavo pranešimą apie dviejų mūsų skolininkų bankrotą. Darbas atliktas, sunaudoti tūkstančiai litrų degalų, sumokėti mokesčiai, atsiskaityta su vairuotojais, o pinigus vargu ar atgausime. Net jeigu kada nors ir atgausime, nuo to nė kiek ne lengviau, nes jų reikia šiandien. Esu tikras, tokių pranešimų ir kiti vežėjai gauna vos ne kasdien. Įkinkyti į logistikos grandinę vežėjai negali būti nepriklausomi nuo kitų grandžių: jei procesas stringa kažkur, pasekmės anksčiau ar vėliau atsiris ir iki jų. Baisiausia yra tai, kad pakilusi bankrotų banga gali sužlugdyti ne tik vieną kitą net ir labai stiprią įmonę, tačiau ir visą transporto sektorių, o tai neišvengiamai atsilieps ir visai valstybei.

– Klausausi Jūsų ir nesuprantu vieno dalyko: dar visai neseniai ekonomikos ekspertai įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse spalvotais grafikais braižė, kiek kasmet daugėja gabenamų krovinių ir kiek tie skaičiai išaugs iki 2020 metų – vos ne dvigubai. Tais skaičiais patikėję vežėjai pirkosi naujas transporto priemones, ir staiga – nėra krovinių. Kur jie dingo?

Pradėkime nuo to, jog jie niekur nedingo, tik jų susidarė gerokai mažesnis kiekis, negu prognozavo kai kurie „ekspertai“. Sakau tai šiek tiek ironiškai, nes mūsų laikais kiekvienas šamanas turi teisę vadintis ekspertu. Jei turėsit kantrybės, paanalizuokit ekspertų 2008-ųjų metų pranašystes ir pamatysit, jog Mikaldos knygoje prognozės daug tikslesnės. Šiuolaikiniai ekspertai pajėgia konstatuoti faktą, bet ne kas už jo slypi ir ko galima laukti. Puikiausias pavyzdys – dar visai neseniai jie prognozavo, jog naftos kaina pakils iki 200 dolerių už barelį, o dabar – 35 ir, deja, toliau krenta...

– Atsiprašau, Jūs iš tikrųjų pasakėt „deja“ ar aš blogai išgirdau?

Išgirdote gerai... Suprantu nuostabą: visi nori pigesnių degalų, o kuo pigesnė nafta, tuo jie pigesni. Taip bent yra pasaulyje, tik ne Lietuvoje, turinčioje „savą“ naftos gamyklą ir savą monopolininką, darantį čia ką nori. Tačiau tai kitas klausimas. Grįžkim prie naftos mažų kainų pasekmių ir antrojo lazdos galo. Daugybė milžiniškų šalių, tokių kaip Rusija, Kinija, Kazachstanas, Ukraina, visi Artimieji Rytai yra ir didžiausios pasaulyje žaliavų eksportuotojos. Jų ekonomikos, taigi ir šalies gerovė, „mirtinai“ pririšta prie žaliavos kainų. Krenta naftos, metalo kainos, ima kristi ir gyventojų perkamoji galia, ima stingti visi ekonominiai procesai. Kaip manote, kodėl kone visi mūsų vežėjų autovežiai dabar snaudžia aikštelėse? Todėl, kad gyventojai neturi už ką pirkti automobilių. Jie, beje, neturi už ką įsigyti ir daugybės kitų prekių, kurias anksčiau mielai pirkdavo. Taigi norim to ar ne, atsidūrėme globalizacijos tinkluose, ir visa, kas būdinga užsienio šalių ekonomikoms, ir mums tapo nesvetima. Krizė „ten“ neišvengiamai atsiliepia „čia“, o kadangi mūsų vežėjai dirba daugiausia RytųVakarų kryptimi, jie pirmieji ir skaudžiausiai pajuto jos poveikį. Statybų sektorius tik pernai rudenį ėmė susidurti su “burbulais“, o vežėjai apie rimtas problemas, tykančias šiame versle, kalba jau seniai, tik niekas negirdi.

– Negirdi ar girdėti nenori?

Sakyčiau, nepajėgia suvokti nei problemų masto, nei pasekmių ne tik visai transporto sferai, bet ir visai šalies ekonomikai. Juk daugelis iš tų žmonių, kurie priiminėja ekonomikai lemtingus sprendimus, niekad nedirbo versle ir net neįsivaizduoja, kokių pasekmių turės „iš lubų“ nurašytas skaičius arba kaip toli atsišauks neapdairiai įstatyme pakeistas žodis. Nė nekalbu apie keliaklupsčiavimą prieš Briuselį, nors, neabejoju, jog juo kai kas gudriai prisidengia, norėdami prakišti tą ar kitą įstatymą arba kokį Vyriausybės nutarimą. Juk mūsų politikai nuo seno garsėja kaip mėgstantys bėgti pirma garvežio. Puikiausias pavyzdys – paskutinis akcizo degalams didinimas nė nesulaukus termino, kada pagal susitarimą su ES tai turėjo būti padaryta. Tokių pavyzdžių, deja, aibė ir juo toliau, juo labiau pradedu manyti, jog Lietuva neturi nepriklausomybės. De jure ją, žinoma, turime, o štai de fakto... Mūsų visa energetika Rytų kaimynų, visi finansai Vakarų, skandinavų bei vokiečių, rankose. Mes vis bandome sudaryti įspūdį, jog ir patys kažką sprendžiame, tačiau tiesa be galo paprasta, netgi primityvi: savas akcininkas bankui arba naftos bendrovei yra kur kas svarbiau, negu mūsų politikų pagraudenimai, tad netgi strateginiai sprendimai ar kur kas paprastesni klausimai, kam, pavyzdžiui, duoti paskolų, o kam atsakyti ateina iš ten, o ne iš mūsų bankų, Vyriausybės ar Seimo rūmų. Pasakysiu dar baisiau: iš ten jau seniai nebeateina netgi elementarūs tik vidiniam šalies gyvenimui įdomūs, tačiau būtini sprendimai, kuriems priimti nuolat pritrūksta kažkokios mistinės „politinės valios“. Nežinau, kas yra ta paslaptingoji „politinė valia“, tačiau akivaizdžiai matau už jos politinių bei ekonominių grupuočių interesų kovą. Tik ja galima paaiškinti, jog logistikos centrų įkūrimo istorija štai jau septyneri metai nepajuda iš mirties taško. Tik ja galima paaiškinti “Mažeikių naftos“ nepajudinamą monopoliją ir netgi tokį visai primityvų reiškinį, kaip mūsų teisėsaugos struktūrų „nesugebėjimą“ susidoroti su nelegaliais keleivių vežėjais. Tokių reiškinių galima vardinti dešimtimis. Apmaudžiausia tai, jog dėl tų grupuočių ir matomų, o dar dažniau nematomų karų kenčia visa mūsų ekonomika, o sykiu ir šalies prestižas.

Jei priklausyčiau kuriai nors iš valdžioje dabar esančių politinių partijų, nedvejodamas rasčiau ant ko sukarti visus šunis... Tačiau dabar atėjo nauji žmonės, kurie iššluos ministerijas, ir visi darbai eis kaip iš pypkės. „Linava“ jau pateikė naujajai valdžiai pasiūlymų paketą, ką ir kaip reikėtų daryti šioje sudėtingoje situacijoje. Ar buvote išgirsti?

Turiu vėl grįžti prie minties, jog tiek senoji, tiek naujoji mūsų valdžios girdi vien tik Briuselį, tad daugelis mūsų pasiūlymų atsimuša į direktyvų sieną, kuri buvo sumūryta tais laikais, kai Europa klestėjo. Tai, kad situacija kardinaliai pasikeitė ir reikia nestandartinių sprendimų, atrodo, niekam nei Lietuvoje, nei Briuselyje neįdomu. Prisipažinsiu, iš pradžių buvau patikėjęs, jog naujoji valdžia energingai imsis įsiskaudėjusių problemų sprendimo, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau ryškėja naujos piarinės komedijos tarimosi su verslu – kontūrai. Išgąsdinta dūžtančių stiklų garso, naujoji valdžia mikliai išmoko kalbėti ir imituoti darbą: pasipylė gausūs susitikimai, pasitarimai, posėdžiai – demokratinius procesus imituojantys šou, kuriuose daug svarstoma, lyg ir įsiklausoma, tačiau toliau – nė žingsnio. O verslui sprendimai reikalingi šiandien, nes įmonės darbuotojams nepasakysi pakentėkit, mes nežinome, kaip jums skaičiuoti atlyginimus.

– Tačiau sutikit, naujoji valdžia atsidūrė itin sudėtingoje ir keblioje situacijoje, kai pernelyg dažnai atrodo, jog nėra jokios išeities, tad itin griežtai ją smerkti būtų nelabai sąžininga...

Žiūrint už ką smerkti. Klaidų mes visi galime padaryti, nuo jų neapsaugotas niekas, tad už jas smerkti iš tikrųjų būtų nesąžininga. Tačiau kai verslo ir ekonomikos pagrindų neišmanantys žmonės sąmoningai ignoruoja specialistų pastabas, smerkti netgi per maža, būtina kelti klausimą, ar ne metas atsisakyti tokių valdininkų paslaugų, nes jų nekompetencija valstybei pernelyg brangiai kainuoja. Tik vienas pavyzdys. Nutarus didinti akcizą už degalus, tapo aišku, jog dyzelinas Lietuvoje bus 20-30 ct brangesnis negu Lenkijoje. Elementari ekonominė logika sakė: nei mūsų, nei visų kaimyninių šalių bei tranzitu pro mus skubantys kitų šalių vairuotojai degalų Lietuvoje nepils, važiuos iki Lenkijos arba atvyks jau pilni. Į vilkiko bakus, priklausomai nuo komplektacijos, telpa nuo 600 iki 1500 l dyzelino, tad vidutiniškai apie toną. Augustavo aplinkkelio istorijos dėka sužinojome, jog per šį mažą miestelį, tapusį didžiausia kryžkele tarp Lenkijos ir Baltijos šalių bei Baltarusijos ir Rusijos šiaurės vakarų regionų, per metus važiuoja apie 1,5 milijono sunkvežimių ir apie 700 tūkst. lengvųjų automobilių, taigi per mėnesį vidutiniškai apie 125 tūkst. sunkvežimių ir apie 58,3 tūkst. lengvųjų automobilių. Mūsų valdžios dėka degalai į juos pilami Lenkijoje. Ar po to reikia stebėtis, jog akcizo mokesčio vien per sausio mėnesį nesurinkta per 160 milijonų litų? Esu tikras, ateis metas, kai lenkai kada nors mums gražiai padėkos už didžią pagalbą, anot kai kurių ekonomistų, didžiausios pasaulio ekonominės krizės metu: be dyzelino įsigyti pigesnių prekių pas kaimynus jau traukia pusė Lietuvos. Ar kelti Lenkijos ekonomiką – smerktinas dalykas? Žinoma, ne, laikykim tai draugiška pagalba mūsų kaimynams.

– Štai matot, nėr to blogo, kad neišeitų į gera – bent kaimynams pagelbėsim. O jei rimtai, negi mes neturim nieko, kuo galėtume pasidžiaugti, negi viskas taip beviltiška?

Kai bankroto liūne skęsta tavo draugai ir kolegos (visai nesvarbu, jog dar vakar mes buvome konkurentai) džiaugtis nelabai yra kuo. Ir nors mes patys dažnai iš savęs pasišaipome, jog lietuvis geriausiai jaučiasi tada, kai dega kaimyno tvartas, tačiau neįsivaizduoju, kad kas nors iš vežėjų pasidžiaugtų išvydęs pilnas aikštes išparduodamų vilkikų. Tai reiškia, kad žuvo kažkieno viltys, kad buvo sulaužyti daugelio žmonių likimai. Ir man baisu pagalvoti, kaip kada nors turės jaustis tie tuštybės mugės herojai, priiminėję įstatymus jų neskaitę, balsavę aklai pasitikėdami savo ne ką labiau kompetentingu partijos bičiuliu. Nors gal be reikalo bijau: sąžinė tokių paprastai negraužia, jie visada galės pasakyti – ne aš įstatymus rengiau, aš tik balsavau už tai, ko manęs labai labai prašė...

Ir vis dėlto...

Krizės ateina ir praeina, tik gaila, kad moko jos labai skaudžiai. Tačiau kito kelio, matyt, nėra. Tikriausiai žinot tą rusišką priežodį: kol perkūnas netrinktels, mužikas nepersižegnos... Štai ir trinktelėjo... Ir puolėm žegnotis. Iš savo patirties pasakysiu: prieš dešimtį metų siautusi Rusijos krizė vežėjus daug ko išmokė, tad neabejoju, jog dabartinėje labiau nukentės per pastaruosius penketą metų į šį verslą atėję žmonės. Užtat tie, kas po šios audros išliks, taps dar stipresni ir dar patikimesni vežėjai.

O štai apie valdžią to negalėčiau pasakyti. Rusijos krizei siaučiant anų laikų valdžia nežinojo, ką daryti, tačiau tuštybė ir arogancija neleido šito parodyti ir klaidos buvo daromos viena po kitos. Lygiai tą patį matome ir dabar: įspeisti į kampą dėl vidurnakčio sesijoje pridarytų klaidų valdantieji, neatsižvelgdami į nieką, vėl rengiasi pridirbti naujų. Tačiau ar ne šito norėjome, kai ėjome į rinkimus?

Atsiprašau, nelinksmas šį kartą mano interviu, bet juk ir metas ne itin linksmas. Užtat po audros visada ateina giedra, tikėkimės, sulauksim.

– Tikėkimės... Ir dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi Kęstutis Bruzgelevičius

"Transporto pasaulis"
Vasaris Nr. 2 (98)

"Linava" informuoja

Dėl TIR operacijos pabaigos

Kronika (2009 m. sausis)

Regioniniai susirinkimai

„Linavos“ boulingo taurė′ 2009

Aktualijos

Darbą vėl keičia imitacija

Ir profesionalams būtina tobulinti kvalifikaciją

Atvirai

Kas proteguoja nelegalų verslą?

Dilerių naujienos

Lyderio vaidmuo įpareigoja

Įkurtuvės

„Autokurtas“ plečia servisų tinklą

Perspektyvos

Žvilgsnis į ateities transportą

Precedentas?

Negali būti, bet... būna! Geriantys vairutojai – nuostoliai transporto įmonėms

Rinka

Rinkos dialektika: kelias įkalnėn neišvengiamai baigiasi nuokalne

Stambiu planu

„Metų autobuso“ titulas vėl atiteko „Setrai“

Lietuvoje ir pasaulyje

Automatizuotas sukabinimo įtaisas

Medininkų poste pristatyta NAS sistema

Nauji automagistralių mokesčio tarifai Vokietijoje

Stovėjimo vietų aikštelėse rezervavimas

Sunkvežimių mugė NUFAM

Supaprastinta skaitmeninių tachografų kortelių išdavimo tvarka

„Daimler“ ir „KamAZ“ partnerystė

Keleivinis transportas

Autobusų su žvaigždutėmis – daugiau

Meistriškumo varžybose – daugiau elementų

„Kėdbusui“ – 50

Technika

BPW ašys su nauja stabdžių sistema

Tobuliausias padangų tikrinimo įrenginys – jau ir Lietuvoje

Teisė

Areštas

Muziejus

„Tatra“ iš Aukštųjų Tatrų papėdės