Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

TGL - iš arti

Statistika negailestingai tvirtina: gamyba mažėja. Tačiau kiek ji bemažėtų, žmogus taip sutvertas, kad jam reikia ne tik valgyti kelis kartus per dieną, bet ir daugybės daiktų. Maistą ir daiktus iš įvairiausių bazių bei sandėlių pristato vadinamasis distribucinis transportas – mašinos, be kurių miesto gyvenimas neįsivaizduojamas. Bendrovės „Adampolis“ vadovai ir pasiūlė eksperimentą vieną dieną padirbėti tokio automobilio vairuotoju: žmogui, rašančiam apie krovininį transportą, verta žinoti, kuo gyvena vairuotojas ir kaip jis vertina savo „darbo įrankį“.

Kad žurnalistinis eksperimentas netrikdytų įmonės (dėl jo buvo susitarta su UAB HRES) darbo, sutarėme imtis užsakymų, nejautrių laiko reikalavimams. Mat ši bendrovė turi daugybę laike fiksuotų užsakymų, kuriuos sužlugdžius pasekmės katastrofiškos būtų ne tik šiai įmonei, bet ir daugeliui kitų. Ir Lietuvoje, pasirodo, jau daug kas dirba Europoje plačiai paplitusiu principu „Just in time“ arba lietuviškai – tiksliai laiku, o paprasčiau – tiesiai nuo ratų. Tai leis neskubant susipažinti su sunkvežimio darbo mieste specifika ir pasikalbėti su vairuotoju apie tai, iš ko jis duoną valgo.

Devintą valandą ryte HRES kiemas – pustuštis: per naktį iš visos Lietuvos surinkti kroviniai jau pakeliui į Suomiją, Švediją, Lenkiją ir Baltijos šalis, tad mūsų užduotis iš bazės išvežioti anksčiau atgabentus krovinius užsakovams. Du krautuvai per keletą minučių „įmeta“ į MAN TGL 8.180 kietašonį 27 kūb. m kėbulą aštuonetą europadėklų, ir vairuotojas Stepas Ruzgas užleidžia man vietą prie vairo. Krūpteli iš miego pažadintas common rail keturių cilindrų 180 AG motoras D08, ir mes išriedame į Vilnių.

Pirmosios kelionės akimirkos, tiesą sakant, nelabai jaukios: Stepas įdėmiai stebi, kaip prie vairo elgsis žurnalistas, panūdęs kad ir dienai pakeisti profesiją, o man rūpi kuo greičiau apsiprasti su šiuo sunkvežimiu. Taip jau atsitiko, kad iki šiol važinėti TGL-ai turėdavo dažniausiai šešių cilindrų variklius, kurie dirba tyliau, tolygiau, tad ir jų vibracijų amplitudė mažesnė. O šis, kai sustoji sankryžoje, šokdina ir vairą, ir pavarų svirtį. Visa laimė, kelyje jis apsiramina ir linksmai rieda nepaisydamas maksimaliai krauto kėbulo. Pamatęs, kad žurnalistas važiuoja gana tvarkingai, atsipalaiduoja ir Stepas, tad pamažėle mezgasi pokalbis. Paaiškėja, kad profesionaliu vairuotoju jis tapo tik prieš keletą metų: anksčiau dirbęs ir transporto įmonės vadybininku, ir netgi generaliniu direktoriumi, tačiau dėl įvairių priežasčių neįtiko akcininkams. Tad ir nutarė – daugiau jokių darbų, kur galimi nešvarūs žaidimai, kur tavo darbas vertinamas priklausomai nuo „politinių“ aplinkybių ir savininkų toli gražu ne visada suprantamų tikslų. Pavažinėjęs keletą metų įvairiais „Mercedes-Benz“ sunkvežimiais, pernai gavo naujutėlaitį MAN TGL ir spėjo prisukti, kaip rodo odometras, 107 tūkst. kilometrų. Taigi Stepas, tikėjausi, galės palyginti skirtingų markių sunkvežimius ir atskleisti TGL privalumus, o gal būt ir trūkumus, jeigu tokių yra.

Deja, šioms mano viltims nebuvo lemta išsipildyti. Priežastis paprasta: Stepo nuomone, šiuolaikinė automobilių gamyba pasiekė tokį lygį, jog gaminti prastą automobilį neapsimoka ekonomiškai. O naujovės, kuriomis kartais mėgsta pasididžiuoti kai kurie gamintojai, naujovėmis būna labai trumpą laiką – po metų kitų dėmesio verta konstrukcija, žiūrėk, masiškai paplitusi. Žinoma, vienas kitas elementas kai kuriuose automobiliuose padarytas geriau negu kituose, tačiau tai kur kas dažniau priklauso nuo konkretaus automobilio komplektavimo. Taigi Stepas TGL-u labai patenkintas, o kas jame ne taip, sakė, pamatysiąs ir aš pats...

Ir iš tikrųjų...

Pirmasis mūsų stabtelėjimas – “Ad rem“ sandėliai. Sustoti turime prie rampos Nr. 13. Kas žino, ar šio skaičiaus išsigandęs ar dėl kitų priežasčių TGL niekaip neleidžia įjungti atbulinės pavaros. „Sankabą išmink staigiai ir tuoj pat „įkirsk“ pavarą, - aiškina Stepas. – Visos kitos pavaros jungiasi normaliai, o su atgaline yra problemų...“ Kaip ta proga neprisiminti garsiosios MAN automatinės pavarų dėžės „TipMatic“, čia ji būtų tikras saldainiukas, tik jas dažniausiai kažkodėl montuoja tolimųjų reisų vilkikuose, o ne distribuciniuose sunkvežimiuose, kur jie būtų kur kas reikalingesni...

Įsijungė... Privažiavęs prie rampos, gesinu variklį, tačiau per anksti apsidžiaugiau – užpakaliniai ratai peržengė statmenai į rampą nubrėžtas linijas. O koks skirtumas, juk sunkvežimis stovi prie rampos? Pasirodo, linijos prie rampų braižomos, o kai kur netgi montuojami metaliniai atitvarai ne šiaip sau – tinkamai nepastačius sunkvežimio, į jį sunkiau arba ir visai neįvažiuoja krautuvai. Po kelių manevrų TGL stovi daugmaž tiesiai, tad su Stepu einame stebėti iškrovimo darbų. Ir iš karto pamatai didelį sunkvežimio be pneumatinės pakabos trūkumą – akivaizdų skirtumą tarp kėbulo grindų ir rampos aukščio, todėl pakrovėjo dugnas kliūva už susidariusio slenksčio. Tada ir prisimeni, kaip per šio modelio prezentaciją buvo aiškinama, jog kėbulas su oro pagalve gali būti pakeliamas 110 ir nuleidžiamas 70 mm. Tai leidžia lengvai prisitaikyti praktiškai prie bet kokio aukščio rampos. Deja, mūsiškis TGL tokių galimybių neturi, tad ant to slenksčio krautuvų vairuotojai turi būti itin atsargūs, nes galima krovinį ne tik pamesti, bet ir bortus sulaužyti.

Antroji pamoka, kurią patyriau milžiniškoje „Ad rem“ teritorijoje – distribucijos vairuotojui privalu gerai žinoti, kas kur yra įsikūręs ir į kurį viršininką pirmiausia kreiptis. Dokumentų apiforminimo tvarkos žinojimas čia yra, ko gero, svarbesnis, negu meistriškas sunkvežimio vairavimas. Tos tvarkos neišmanydamas galėtum valandų valandas stypčioti apie parašų davėjų duris ir sugaišti pusę dienos ten, kur Stepui užteko 10–15 minučių.

Pirmosios pamokos nepraėjo veltui, tad vėlesnės tiek iškrovimo, tiek pakrovimo procedūros nekėlė problemų. Užtat grįžtant į bazę pavarų dėžė atskleidė dar vieną savo „slaptą ginklą“: važiuojant šeštąja pavara jų perjungimo svirties bumbule atsirado kažkoks keistai čerškiantis garsas. Apčiuopomis bandžiau nustatyti, iš kur jis sklinda, nes svirties viršuje juk nėra jokių detalių, tik didelis plastmasinis bumbulas, ten nėra ir negali būti kas galėtų čirkšti??? Vis dėlto garsas sklido iš ten. Pamatęs mano suglumusį žvilgsnį Stepas paaiškino: ir jam atrodo, kad garsas sklinda iš ten, tačiau to būti negali, tad garso kilmę bandys išsiaiškinti eilinio vizito į servisą metu. Kol kas skubėti neverta, nes tas barškėjimas pavojaus, atrodo, nekelia: atsiranda sunkvežimiui riedant tik 6 pavara įkalnėn ir vos į ją pakilus dingsta be pėdsakų. Jau vėliau, „Adampolyje“ papasakojus apie šį „atradimą“, serviso vyrai suglumę žiūrėjo vienas į kitą – kažkoks labai egzotiškas gedimas, žinoma, jei tai iš tikrųjų gedimas, gal viso labo atsipalaidavo kokia nepakankamai užfiksuota detalė arba įkrito kur jai nederėjo kokia poveržlė. O štai „išklibusi“ priekinių ratų geometrija verstų problema susirūpinti rimtai: padangų vidinės pusės nudrožtos daugiau, negu nudilęs visas protektorius, jei nebus nieko daroma, jos tarnaus trumpiau.

Kadangi krovinių tądien daugiau nebuvo, atsisveikindamas Stepo paklausiau: kaip jis vertina „savąjį“ MAN ir kaip „Transporto pasaulio“ žurnalistą prie sunkvežimio vairo. Atsakymai buvo lakoniški, kaip ir dera žmogui, dirbančiam konkretų darbą. Pabandysiu atpasakoti.

„ Šis TGL turi viską, ko reikia krovinių iki 2,5 t išvežiojimui mieste. Variklio galios, sukimo momento, manevringumo jam visiškai pakanka, jis patikimas ir gana ekonomiškas, nebent tenka važiuoti prieš vėją, tačiau tai ne sunkvežimio yda, o kietašonio antstato, panašaus į didelę burę, pasekmė. Žinoma, maloniau būtų 6 cilindrų variklis, tačiau šis – ekonomiškesnis. Iš trūkumų, labiausiai kliūvančių kasdieniame darbe, galima būtų paminėti nebent pernelyg žemai sumontuotą šoninę apsaugą. Ji kartais kabinasi už kliūčių nelygiame kelyje, nes sunkvežimiai toli gražu nevažinėja vien tik asfaltu. Galėtų būti didesnis degalų bakas, nes 40 l „skarbonkę“ tenka pildyti vos ne kasdien, o kartais ir po kelis kartus. Ir, žinoma, „mirtinai“ reikėtų oro pagalvių. Bet visa tai – ne gamybos, o užsakomo automobilio komplektavimo reikalai, kurie yra įmonės vadybininkų bei finansininkų rankose. Tik jie prie vairo, deja, nesėda. Tačiau ir šiuo MAN mažyliu gali nepavargdamas važinėti ištisą dieną, nes kabina itin patogi: sulakstyti į Klaipėdą – juokų darbas. O gedimai? Parodykite automobilį, kuris jų neturi. Kur kas svarbiau, kad jie būtų lengvai ir greitai pataisomi. TGL šiuo požiūriu – be priekaištų.

O štai žurnalistas prie sunkvežimio vairo – retas paukštis. Kiek mačiau per televiziją, jie daugiausia lengvųjų automobilių specialistai. Štai ir Jūsų važiavime dar daug kas likę iš lengvojo automobilio – per didelis greitis, per staigūs posūkiai. O juk sunkvežimio svorio centras dėl krovinio atsiduria gana aukštai, tad jį galima ir išbarstyti, ir netgi bortus išlaužyti. Tačiau po savaitėlės apie tai būtų užmiršta ir galėčiau drąsiai rekomenduoti keisti profesiją. Šiais laikais turėti atsarginį variantą, sakyčiau, ne prabanga, o būtinybė.“

Kęstutis BRUZGELEVIČIUS

"Transporto pasaulis"
Gegužė Nr. 4-5 (100-101)

Aktualijos

... o vežimas – nė iš vietos

Vežėjų verslo potencialas ir verslo aplinka ekonominiu sunkmečiu

Dilerių naujienos

"AdBlue" pagaminta Lietuvoje

Distribucija

TGL - iš arti

Eismas

Modernios technologijos keičia situaciją keliuose

Idėjos

Degalai automobiliui - iš keptuvės!

Parodos

Kad ir per plauką, bet įvyko

„TransRussia 2009“: naujų galimybių ir klientų paieškos forumas

Priekabų ūkis

Krizė ne krizė, o šaldyti reikia...

Stambiu planu

DFM: aš taip pat sunkvežimis

Užsienyje

Prancūzijos keleivių vežėjų krizė negąsdina

Lietuvoje ir pasaulyje

Ekologiški distribuciniai sunkvežimiai

FIAT „Ducato“ ratus suka gamtinės dujos

Išregistruok nenaudojamą automobilį!

Reikės ir neeilinės techninės apžiūros

Tarptautiniam krovinių ir keleivių vežimui – nauja tvarka

„Peugeot Partner“ su dviguba kabina

Transporto politika

40 ar 60? Ne, 90 !!!

Keleivinis transportas

Svarbiausia – nestovėti vietoje

Technika

Įkroviklis vienas - darbo režimai keturi

Teisė

Draudimo klausimai teismų praktikoje

Muziejus

Ilga „Barkas“ kelionė