Redakcija Reklama Prenumerata Leidiniai Archyvas
Leidiniai: Metai:

... o vežimas – nė iš vietos

Vežėjai, skirtingai negu žemdirbiai, viščiukus skaičiuoja pavasarį: kasmet po regioninių susirinkimų ir prieš kasmetį kongresą išaiškėja tikslus asociacijos narių skaičius, išaiškinamos skaudžiausios vežėjus kamuojančios problemos, kurios ir aptariamos artėjančiame kongrese. Apie tai, kuo šiandien gyvena Lietuvos vežėjai, ir kalbamės su asociacijos „Linava“ prezidentu Algimantu KONDRUSEVIČIUMI.

– Regioniniai susirinkimai tarsi lakmuso popierėlis atskleidžia vežėjų šio meto problemas ir lūkesčius. Kai aplink visi kalba tik apie krizę, galima manyti, jog ir vežėjai ją nuolat linksniuoja?

Krizė, žinoma, negalėjo nepaliesti ir vežėjų, ypač tų, kurie į šį verslą atėjo po Rusijos krizės, siautusios prieš dešimtmetį. Tačiau į vežėjų verslą krizė atėjo ne šiandien, ir ne vakar. Ji buvo užprogramuota dar tada, kai mes stojome į Europos Sąjungą ir džiaugėmės atsiveriančiomis galimybėmis. O besidžiaugdami dorai neįsiskaitėme pasirašomų dokumentų ir lengvai sutikome su viskuo, kas mums buvo siūloma. Taip su gana dideliu paketu gerų dalykų mus užgriuvo reikalavimai, kurie gal ir neblogi vienoje ekonominėje situacijoje, o kitoje gali būti jei ne pragaištingi, tai bent stabdantys ūkio plėtrą. Taip, mano manymu, atsitiko su ES reikalavimu liberalizuoti naujų įmonių atėjimą į transporto verslą. Toks reikalavimas, žinoma, taikomas ir kitoms verslo sritims, tačiau man labiausiai rūpi transportas, todėl šitai ir akcentuoju.

– Tačiau, sutikite, idėja gera: kaip galima drausti verslininkui užsiimti ta ar kita veikla, pirkti jam reikalingus sunkvežimius ar kokią kitą įrangą, suprantama, jei tai neprieštarauja galiojantiems įstatymams?

Sutinku, kaip nesutiksi... Tik yra vienas „bet“: gerai idėjai sukompromituoti užtenka ją suabsoliutinti ir nusistatytų principų laikytis net tada, kai aplinkybės iš esmės pasikeitusios. Verslo liberalizavimas – lazda su dviem galais. Vakarų Europa tai seniai suprato ir sukūrė labai griežtas taisykles bei reikalavimus naujoms įmonėms, ateinančioms į rinką. Mes jas taip pat turime, tačiau sąmoningai ar nesąmoningai palikome daugybę landų, kurios tą gražią idėją pavertė jos parodija. Ir atsitiko taip, kad į šį verslą plūstelėjo daugybė atsitiktinių žmonių, įsitikinusių, jog aptiko aukso gyslą. Aistras dar labiau kaitino bankai, daliję paskolas į kairę ir į dešinę, nes jie taip pat tikėjo ta gysla ir norėjo savo dalies iš jos eksploatavimo. Jei prisimenate, iki stojimo į ES Lietuvoje buvo sukurta tvarka, pagal kurią vežėjai turėjo teisę kasmet padidinti turimą parką iki 20 proc. ir tik aukščiausio ekologinio lygio sunkvežimiais. Daug kas dėl tos tvarkos pyko, tačiau šiandien akivaizdžiai matome, jog tokia santūri plėtra buvo prasminga, jos dėka buvo gerokai atnaujintas bei modernizuotas transporto parkas. Tačiau ES pagrūmojo pirštu, ir per keletą metų mūsų parkai padvigubėjo, o krovinių srautai kad ir augo, tačiau ne taip greit. Atėjus liesos karvės metams važiavimas už savikainą pirmiausia ir prispaudė tuos vežėjus, kurie neturėjo rimtesnės ekonominės patirties ir nemokėjo valdyti įmonės finansinių srautų. Didžiausią dėmesį skirdami operatyvinėms išlaidoms, jie pernelyg dažnai pamiršdavo, jog parką reikia nuolat atnaujinti, tinkamai jį prižiūrėti, pagaliau, pasirūpinti lėšomis “juodai dienai”, kuri vežėjo gyvenime gali išaušti bet kada. O jei toks “verslininkas” daugiau dėmesio skyrė galimybėms įsigyti prabangų džipą ar dvarą prie ežero, nieko nuostabaus, kad tapo vienu pirmųjų kandidatų bankrutuojančių įmonių sąrašuose.

– Ar daug tokių tarp „Linavos“ narių?

Kol kas neaišku, nes bankrotas – gana sudėtinga ir kartais gana ilgai užsitęsianti procedūra. Užtat galiu pasakyti kitaip: jei situacija per artimiausias dvi savaites nepasikeis, gegužės 15-ąją XIX „Linavos“ kongrese turėsime atsisveikinti su beveik 200 įmonių. Ir bijau, jog tuo mūsų nuostoliai nesibaigs, nes situacija verslo pasaulyje tragiška, o pažadai remti verslą tebėra popieriniai.

Net po dūžtančių langų pamokėlės? Po valdžiai pateikto pasiūlymų paketo? Po pažymos ir raštų Premjerui ir kai kurių ministerijų vadovams? Negi valdžia vežėjų taip ir neišgirdo???

Nepasakysiu išgirdo ar neišgirdo, nežinau... Užtat regiu, kad visas garas dabar eina, deja, tik į švilpuką. Kaip ir anksčiau vienas po kito kurpiami įvairiausi projektai, o vežimas – nė krust. Dar prieš rinkimus daug kalbėta apie kažkokią mistinę politinę valią, ryžtą kur visa tai? Kol kas matau tik valią kalboms, o mirtinai reikia, kad bent kažkas pagaliau būtų pradėta daryti. Deja deja, kol kas vis tos pačios kalbos, vis tie patys ginčai, vis tie patys kaltinimai, iš kurių kyšo tai vienos, tai kitos grupuotės ausys. Jei anksčiau būtume užsiėmę darbais, gal jau būtų sudygę ketinti Lietuvoje pastatyti logistikos centrai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o vienas kitas gal jau ir dirbtų. Būtų ir darbo, ir darbo vietų, ir mokesčių į biudžetą, o dabar vietoje plyno lauko investicijų – plyni laukai. Gerai, kad pagaliau bent pradėjome mokytis taupyti, o kada imsim mokytis uždirbti? Juk neuždirbęs ir nesutaupysi nieko, o verždamasis diržus ir ant liemens, ir ant kaklo gali tik egzistuoti. Negi šito siekiame?

– Krizės anksčiau ar vėliau praeina, praeis ir ši. Gyvenimas vėl grįš į normalias vėžes. Ar būsime ko nors pasimokę iš jos?

Neabejoju vėl atkakliai lipsime ant to paties grėblio. Tame grėblyje dabar matau prieš krizę mus kamavusias problemas, kurios taip ir liko net nebandytos spręsti. Šiais laikais daugelis jų tapo lyg ir neaktualios, tad niekas apie jas ir nešneka. Viena iš tokių, sakyčiau, žaibiškai atgysiančių problemų bus vairuotojai. Jų dabar netrūksta, jų netgi per daug, tačiau krovinių upėms vėl patvinus, vėl reikės. Ir vėl jų pritrūksime, tik šį kartą, įtariu, dar labiau. Prisiminkime paprastą dalyką: dar prieš krizę vairuotojų amžiaus vidurkis buvo arti penkiasdešimties. Krizė neišvengiamai praretino ir dar praretins jų gretas: vieni išeis į pensiją, kiti, ieškodami darbo, pakeis profesiją ir atgal prie vairo nebegrįš. O juk tolimųjų reisų vairuotojas tai ne profesija, tai gyvenimo būdas, ir ne tiek daug yra jaunų žmonių, pasiryžusių jį rinktis. Todėl ir noriu pasakyti kolegoms: iš paskutiniųjų saugokite savo darbuotojus, nes nupirkti vilkiką beveik niekada nebuvo didelės problemos, o štai patikėti jį doram, sąžiningam žmogui, galinčiam ne tik nuvažiuoti iš taško A į tašką B, bet ir susitvarkyti su šūsnimi krovinį lydinčių dokumentų, susišnekėti Europos Babilone su krovinių gavėjais, siuntėjais, muitininkais, pasieniečiais ir kitokiais vairuotojo kelyje sutinkamais pareigūnais gali toli gražu ne kiekvienas. Tad ir sakau: po krizės vairuotojų problema taps dar skaudesnė, juolab kad jų rengimas taip ir nepasiekė tokio lygio, kokio reikėtų. Atleidus žmones šiuo metu, viltis juos susigrąžinti liks minimali: darbštūs net ir bedarbystės laikais susiranda darbą, „gudručiai“ taip pat neprapuola, tad vežėjai, paskubėję sutaupyti dabar, ateityje liks su tokiais darbuotojais, kurie klestėjimo metais būtų „juodajame sąraše“. Perspektyva, sakyčiau, ne iš maloniųjų. Ir ji kasmet darysis vis skaudesnė, nes valstybės politika darbo jėgos formavime – nulinė, o organizacijos, kurios tai turėtų daryti paprasčiausiai neatlieka jom skirtų funkcijų. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija augina bedarbių gretas, duoda jiems žuvies, bet net nepagalvoja, jog reikia duoti meškerę. Apie vairuotojų rengimo tvarką kalbame metų metais, o ir šis vežimas – nė iš vietos. Potekstė akivaizdi jums reikia, jūs ir rūpinkitės. Juk vien dėl to mes buvome priversti “skolintis” vairuotojų iš kaimynų.

– Ankstesniais laikais dar viena skaudi problema vežėjams būdavo Rusijos leidimų stygius. Kaip susiklostė antrojo ketvirčio ir visiems likusiems metams suderėtų leidimų reikalai?

Yra kelios aplinkybės, padėjusios iš esmės išspręsti Rusijos leidimų problemą. Pirmoji ir svarbiausioji – nusistovėję gana neblogi santykiai su šios šalies vežėjais. Juos gali pagadinti, ko gero, tik dvi aplinkybės: pernelyg „drąsūs“ ir pernelyg „ryžtingi“ mūsų politikų pasisakymai, bematant atsirūgstantys mums nepalankiais politiniais sprendimais. Antroji – šį mėnesį Maskvoje vyks Rusijos vežėjų kongresas, kuriame, mano turimomis žiniomis, turėtų būti išrinktas naujas ASMAP prezidentas. Kadangi šioje šalyje bet kokio reiškinio politizavimas pasiekęs neįprastai aukštą lygį, galima ir mūsų santykiuose laukti vienokių ar kitokių permainų. Tačiau turint galvoje tai, kad Rusijos vežėjai šiemet jau pritrūko Lietuvos leidimų, tolimesnės derybos dėl jų vyks kaip tarp lygiaverčių partnerių. Kita aplinkybė kur kas paprastesnė, tačiau, deja, ne mažiau svarbi: sumažėjus vežimo apimčiai, mažiau reikia ir leidimų, tad galiu užtikrinti vežėjus, jog Rusijos leidimų šiemet nepritrūksime.

Kadangi jau atsidūrėme „užsienyje“, gal turite naujienų apie kabotažinius vežimus, kuriais mūsų vežėjai gali užsiimti nuo gegužės 1 dienos? Labai tirštose miglose skendi ta vežėjus itin masinusi galimybė, apie kurią daug šnekėta stojant į ES, o dabar, jau sulaukus suderėto termino, iš esmės – nieko aiškaus?

Atsakysiu Jūsų žodžiais: kol kas aišku tik viena, jog niekas neaišku. Kadangi Europos Komisija laiku neatliko namų darbų ir šiuo metu dar nėra bendro dokumento, reglamentuojančio kabotažinių vežimų ES tvarką, bandomi sudarinėti dvišaliai susitarimai tarp atskirų valstybių, tad bet koks sprendimas šiuo klausimu yra derybų objektas. Savaime suprantama, kiekviena valstybė gina savo vežėjų interesus, tačiau kiekvienai taip pat rūpi, kad kroviniai užsakovus pasiektų laiku ir kiek įmanoma mažesnėmis sąnaudomis, tad ir balansuojama tarp šių ekonominių interesų. Tik tuo ir galima paaiškinti, kad tie susitarimai tokie skirtingi. Mums, manyčiau, būtų priimtiniausias variantas, kurį siūlo Vokietija – trys kabotažiniai vežimai per septynias dienas. Tačiau – pabrėžiu – taip sutarta tik su Vokietija, su kitomis šalimis susitarimai kol kas kitokie, o ateities sprendimai, kaip ir sakėte, migloje. Reikia palaukti.

Ir paskutinis klausimas – su žvilgsniu į ateitį. Prieš porą metų gana plačiai nuskambėjo „Naujojo Šilko kelio“ akcija, kurioje dalyvavo ir mūsų vairuotojų ekipažas. Tai buvo vien tik viešųjų ryšių akcija ar vis dėlto ji turėjo ir praktinę bei komercinę prasmę. Gal „Šilko kelias“ galėtų tapti nauja viltimi Europos vežėjams?

Viltimi ir Europos, ir mūsų vežėjams gali tapti, manyčiau, jungtys tarp skirtingų transporto rūšių, o ne mechaniškos naujų maršrutų paieškos. „Naująjį Šilko kelio“ maršrutą (jų, beje, šiuo metu yra net trys) įveikę ekipažai įrodė technines šiuolaikinių sunkvežimių galimybes. Krovinių iš Kinijos gabenimui kur kas racionalesnis sprendimas būtų sujungti geležinkelio ir kelių transporto pastangas: prekes, pavyzdžiui, atgabenti iki Lietuvos, kur Mauručiuose baigtųsi plačiosios rytietiškos geležinkelio vėžės ir prasidėtų siauresnės, europietiškos, o toliau, priklausomai nuo paskirties vietos, jos keliautų arba geležinkeliu, arba autotraukiniais. Tačiau tam reikia, kad tokie bėgiai būtų nutiesti, o mes jau kelinti metai įnirtingai ginčijamės, kur tie skirtingo pločio bėgiai turėtų susitikti. Tad ir lieka neaišku, ar besusitiks kada, nes mūsų ginčuose beviltiškai klimpsta mūsų tranzito valstybės įvaizdis. Jei dar ilgiau taip linksmai leisime laiką, tranzitas mūsų šalyje bus suvokiamas kaip galimybė prašvilpti per ją nesustojant, nes čia nėra ką veikti. Tai būtų pats liūdniausias tranzito variantas, nes, jam įsigalėjus, lieka vien tik dulkės ir išmetamųjų dujų teršalai. Tačiau aš labai tikiuosi, jog ir „Transporto pasaulio“ pagalba mes kaip ir anksčiau nuolat minsime įvairiausio lygio valdininkams ant nuospaudų, primindami apie nepadarytus darbus. Naudodamasis proga noriu pasveikinti visą redakcijos kolektyvą išleidus šimtąjį „Transporto pasaulio“ numerį. Per aštuonetą leidybos metų jame nagrinėtos aktualiausios vežėjus kankinančios problemos, svarstyti aktualiausi jiems rūpimi klausimai. Redakcijos žurnalistai buvo su vežėjais ir skaudžiausiomis jiems valandomis, ir linksmiausiomis švenčių akimirkomis. Tikiuosi, mes dar gražiai sykiu padirbėsime.

– Dėkoju ir už pokalbį, ir už sveikinimus.

Kęstutis BRUZGELEVIČIUS

"Transporto pasaulis"
Gegužė Nr. 4-5 (100-101)

Aktualijos

... o vežimas – nė iš vietos

Vežėjų verslo potencialas ir verslo aplinka ekonominiu sunkmečiu

Dilerių naujienos

"AdBlue" pagaminta Lietuvoje

Distribucija

TGL - iš arti

Eismas

Modernios technologijos keičia situaciją keliuose

Idėjos

Degalai automobiliui - iš keptuvės!

Parodos

Kad ir per plauką, bet įvyko

„TransRussia 2009“: naujų galimybių ir klientų paieškos forumas

Priekabų ūkis

Krizė ne krizė, o šaldyti reikia...

Stambiu planu

DFM: aš taip pat sunkvežimis

Užsienyje

Prancūzijos keleivių vežėjų krizė negąsdina

Lietuvoje ir pasaulyje

Ekologiški distribuciniai sunkvežimiai

FIAT „Ducato“ ratus suka gamtinės dujos

Išregistruok nenaudojamą automobilį!

Reikės ir neeilinės techninės apžiūros

Tarptautiniam krovinių ir keleivių vežimui – nauja tvarka

„Peugeot Partner“ su dviguba kabina

Transporto politika

40 ar 60? Ne, 90 !!!

Keleivinis transportas

Svarbiausia – nestovėti vietoje

Technika

Įkroviklis vienas - darbo režimai keturi

Teisė

Draudimo klausimai teismų praktikoje

Muziejus

Ilga „Barkas“ kelionė